Miuncheno LB apylinkė 1944 – 2014
Vincas Bartusevičius 2014 11 04
1944 metų vasarą (liepos – rugsėjo mėn.), artėjant iš rytų vokiečių – sovietų frontui, vyko didysis lietuvių tautos egzodas, savo tėvynės apleidimas. Pakilo šimtai tūkstančių iš savo namų su viltimi netrukus sugrįžti. Įvyko kitaip. Karui pasibaigus, Vakarų sąjungininkų užimtose Vakarų Europos teritorijose radosi apie 80 000 lietuvių, kuriems neteko ūmai sugrįžti namo, nes jų kraštas liko sovietų okupuotas.
Organizuotų lietuvių kolonijų prieš karo pabaigą būta ne vien Berlyne, bet didesne apimtimi jos spontaniškai pradėjo kurtis tik karui pasibaigus daugmaž visose vietovėse, kur tik susitelkdavo didesnis tautiečių būrys.
Müncheno LB apylinkė yra viena iš seniausių Vokietijoje. Ten jau 1944 m., švenčiant rugsėjo 8 (Tautos šventė), kilo sumanymas organizuotis. Gavus pritarimą iš Lietuvių sąjungos centro Berlyne ir gestapo sutikimą pirmam susitikimui, 1944 m. spalio 29 d. Spatenhauso svetainėje buvo sušauktas visoje Bavarijoje gyvenančių lietuvių susirinkimas. Susirinko apie 130 asmenų iš 21 vietovės, daugiausia iš paties Müncheno. Tuoj pat įsteigta Lietuvių sąjunga Bavarijoje, kuri turėjo būti LS Berlyne skyrius ir kurios valdyba reziduotų Münchene. Pirmininku išrinktas dr. Vytautas Bieliauskas.[1] Kaip žinia, iš Lietuvių sąjungos 1946 m. išsivystė Lietuvių Tremtinių Bendruomenė (LTB), o 1950 m. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB). Müncheno apylinkė tad gyvuoja jau 70 metų.
1944 m. gruodžio 17 d. subombarduoti Spatenhausas ir Lietuvių sąjungos raštinė, tik gruodžio 27 d. sąjunga Münchene galėjo persikelti į savo patalpas Lamontstr. 21. 1945 m. vasario 12 d. sušauktas metinis narių susirinkimas išrinko naują valdybą, kurios priekin atsistojo kun. Vytautas Bagdonavičius. Lietuvių sąjunga tuo metu turėjo 85 registruotus narius.
Daug neramumo ir nepastovumo nariams atnešė karo pabaigos suirutės laikotarpis. Jam pasibaigus (amerikiečiams 1945 04 30 paėmus Müncheną) lietuvių kolonija Münchene išaugo iki 2 000 asmenų. 1945 m. rugsėjo 2–3 d. į Müncheną suvažiavę visos Bavarijos lietuvių atstovai išsirinko Bavarijos apygardos valdybą, kuriai vadovavo konsulas dr. Antanas Kalvaitis. Taip Münchene rezidavo dvi Lietuvių sąjungos valdybos – Müncheno apylinkės ir Bavarijos apygardos.
Dauguma lietuvių gyveno trijose Müncheno DP (Displaced Persons) pabėgėlių stovyklose, apie 800 – gyveno privačiai. Stovyklos buvo uždarinėjamos, o gyventojai perkedinėjami į kitas. Minėtinos būtų dvi:
München-Lohengrinstrasse DP-Center pabaltijo tautų stovykla, kurioje lietuviai buvo daugumoje (800). Ši stovykla buvo 1946 10 28-30 perkelta į
München-Freimann stovyklą (vok. SS-Kaserne; am. Warner-Kaserne), kurioje iki tol buvo apie 400 lietuvių. Freimano stovykloje buvo apgyvendinta viso apie 7 000 asmenų ir lietuviai sudarė mažumą, tačiau čia telkėsi iki stovyklos uždarymo (1951 04 15) pagrindinis organizuotų lietuvių gyvenimas. Uždarius šią stovyklą, lietuviai perkeliami į
Schleisheimo (Feldmoching) stovyklą, o 1952 m. gruodžio mėnesį visi šioje stovykloje gyvenę lietuviai perkeliami į naujai pastatytus namus
München-Ludwigsfelde, viso 60 asmenų. Apie 200 lietuvių tuo metu gyveno privačiai. Nuo tada München-Ludwigsfelde, naujose aplinkybėse, telkėsi tolesnė lietuvių veikla. Čia vyko lietuvių pamaldos ir mažesni susitikimai bei minėjimai.
Šiame pirmame Müncheno apylinkės veiklos tarpsnyje (1944-1951) vyko gana gyvas kultūrinis gyvenimas, nes mieste gyveno nemažai lietuvių mokslininkų, menininkų rašytojų, dailininkų, 17 katalikų kunigų, studijavo apie 200 studentų; veikė vaikų darželis, pradžios mokyklos, dvi gimnazijos (pirmoji 1945 09 12 Lohengrinstr., kuri 1946 10 28 sujungta su Freimano stovyklos gimnazija); susiorganizavo chorai, tautinių šokių grupės, ėjo 5 žurnalai, išleistos 48 knygos; minėjimai (lietuvių ar kartu su kitais pabėgėliais) buvo rengiami prestižinėse miesto salėse: rotušėje, universitete, Bayerscher Hof viešbutyje, Sophiensaal ir pan. Menines programas išpildė žymūs lietuviai menininkai, Kauno ir Vilniaus operos solistai (vokalistai ir instrumentalistai), Čiurlionio ansamblis ir kt.
Pasibaigus pagrindinei emigracijos bangai Münchene liko tik apie pora šimtų lietuvių, apylinkės narių skaičius neprašokdavo 100. Susirinkimai ir mažesni minėjimai vykdavo München-Ludwigsfelde, o didesni miesto salėse arba nuo 1957 m. Haus der Begegnung, Rauchstr. 21 (Rumfordstr. 21), iki jo uždarymo 1997 m.; nuo 1990 09 16 lietuviai naudojasi jiems vyskupijos perleistomis patalpomis Landsbergerstr. 4.
Iki 1952 metų veikė Balticos kooperatyvas, nešęs daug pelno apylinkės kultūriniams ir šalpos reikalams.
1952 pradėjo veikti vargo mokykla, kadangi užsidarė lietuvių pradžios mokykla ir vaikai ėmė lankyti vokiečių mokyklas.
1955 suorganizuota turtinga biblioteka, 1956 surengtas lituanistinis jaunimo seminaras
Veikė tautinių šokių grupė „Ratukas“.
Münchene studijavo visuomet bent tuzinas studentų, protarpiais ten rezidavo Vokietijos lietuvių studentų sąjungos ir Vokietijos lietuvių studentų ateitininkų sąjungos valdybos; 1952-1958 veikė Amerikos balso lietuvių skyrius, vėliau iki jos perkėlimo į Prahą Free Europe radijo lietuvių laidos redakcija, ELTOS draugijos valdyba, iki 1964 m. veikė BALFo įgaliotinio įstaiga, kurį laiką nuo 1968 m. – Vokietijos lietuvių katalikų sielovados direktoriaus įstaiga (prel. Dr. Jonas Aviža), be jo lietuvius katalikus aptarnavo kun. Jonas Tautkevičius, vėliau kunigai Antanas Bunga, Augustinas Rubikas, Jonas Dėdinas ir kt.
Visą laiką reguliariai rengiami minėjimai: Nepriklausomybės, Tautos šventės, Motinos dienos, Kalėdų eglutė, Kūčių vakarienės, Birželiniai minėjimai, rašytojų sukakčių paminėjimai, meno darbų parodos, filmų vakarai, teatro grupės spektakliai, dalyvaujama tarptautiniuose pasirodymuose kaip lietuvių savaičių surengime Haus der Begegnung, miesto renginiuos kaip Dievo kūno šventės procesijose ir kt.
Müncheno renginiai pasižymi visuomet atrinkta ir aukštos meninės vertės menine programa, kurioje pasirodo lietuviai menininkai ir kurių repertuaruose ženklią vietą užima lietuvių kompozitorių kūriniai.
Nuo pat pradžios (su kai kuriomis pertraukomis) ėjo Müncheno apylinkės valdybos biuletenis „Žinios“, savo turiniu bene geriausias iš visų pastaraisiais metais Vokietijoje ėjusių apylinkių žiniaraščių.
Apylinkei vadovavo (pirmininkai) – datos kai kur apytikrės:
1952 Jurgis Barasas
1954 Jonas Medušauskas
1955 kun. Jonas Tautkevičius
1964 Ignas Apyrubis
1964 Antanas Brakauskas
1968 09 27 Ričardas Hermanas
1970 11 13 Kipras Ausiejus
1978 02 11 Ričardas Hermanas
1989 07 09 Robertas Šneideris
2010 10 17 Alfredas Hermanas
Minėtinas būtų ne vienas apylinkės valdybos ar tik eilinis narys tvarkęs biblioteką, mokęs lituanistinėje mokyklėlėje, organizavęs renginius, išpildęs meninę programą ar tik uoliai dalyvavęs renginiuose ir kitus paskatinęs dalyvauti. Bet jų pavardės kaip ir gal čia nesuminėti svarbūs darbai, geriausiai žinomos/i patiems müncheniškiams.
[1] Vytautas Bieliauskas gimęs 1920 11 01, 1943 m. Tübingeno universiteto psichologijos daktaras, 1944–1949 dėstė psichologiją Miuncheno universitete, įsteigė kultūros žurnalą Aidus, išemigravo į Ameriką, 1988–1992 Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas.